Jos vardas - tik dar vienas narelis neaprėpiamam jos kūne, eilinis leksinis vienetas kalbos sistemoj. Mūsų ryšiai keblūs. Santykiai - vieni stipriausių ir intensyviausių, kuriuos čia išgyvenu. Kur kas stipresni nei su žmonėmis.
Tris metus mokiausi to, kas yra kalba. Ir tik išvažiavus, tik atsitraukus nuo tos, kurią daugelyje kalbų vadina mother tongue arba lingua madre, žodžiu, kalba motina, tik dabar kur kas giliau suvokiu, kas tai yra. Tik dabar empiriškai patyriu jos būtį ir nebūtį. Galią ir negalią. Tik dabar pajuntu, ką reiškia nutraukti bambagyslę. Galbūt kiekvienam SAVOS kalbos filologijos studentui verta tai išgyventi.
Keičiasi santykis su žodžiais. Su tuo, ką vadiname klišėmis ir banalybėmis. Santykiai persigrupuoja. Daugybę dienų, savaičių nekalbėjus sava kalba (tik rašius), tie patys, gimtos šalies kasdienybėj nuvalkioti žodžiai nebeatrodo nuvalkioti. Nuvalkioti tampa svetimos kalbos žodžiai, kurie daugumai tautiečių atrodytų gražūs ir egzotiški. Kai galų gale vėl prabilsti gimtąja, kad ir ne visai tiesiogiai, kad ir video pašnekesiais, pati baisieisi išgirdus, kaip parazitiniai žodeliai veržiasi į tavo diskursą. Iš kur jie? Juk nevartojai, juk negirdi čia. Kažkoks pasąmoninis rezervas pakiša tau nieko nereiškiančius garsų derinius tam, kad užpildytum pauzes, kad prisimintum žodžius, kurių tiek ilgai nevartojai. Vienas sakinys pirma ateina angliškai, kitas itališkai, trečias lietuviškai. Ir kaitaliojasi, dažniausiai tiksliai taip, kaip nereikėtų. Kalbant su tėvais: kaip ten vadinasi ta, oven arba duchovkė, kaip ji ten normaliai lietuviškai? Kalbant su butokais į galvą lenda itališkos sakinių nuotrupos iš universiteto. Kalbant itališkai – visas kalbų spektras, tik itališkas būna skurdžiausias ir menkiausias. Lyg būčiau koks merfio dėsnių lingvistinis eksperimentas. Nuolatinis kalbos pajuokų objektas. Kartais net atrodo, kad ji gyva, lyg koks demonas, mane apsėdęs. Nebe priemonė, o atvirkščiai, tai ji čia ima valdžią.
Ko gero, būtų gerokai kitoks santykis, jei jos būtų tik dvi. Ta, kurią mokaisi, ir gimtoji. Dabar: madre lingua, kažkokia tarpinė terpė – anglų, ir ta, kurią atseit įvaldyti čia atvažiavai.
Nežinau, nieko nieko nežinau. Kasdien apie tai ir tegalvoju. Ką norėjau pasakyti, ką pasakiau. Iš kur visi šitie barjerai, ar įmanoma juos įveikti. Ir dar – kad kartais suvokti savo silpnumą yra stiprybė.
man irgi tas pats. nors po tiek laiko gyvenimo ne Lietuvoje viskas po ima tvarkytis ir atskiri zodziai susidelioja atgal i tas kalbu grupes, kurioms jie ir priklauso :) "tsakant", judu i prieki! :)
ReplyDeletelabai įdomu, tikrai.
ReplyDeletedar prieš tau, proz, išvažiuojant galvojau, kad šitaip ir bus, kad naujas, sudėtingas santykis su kalba (su kalbomis) vystysis - . ir yra. ir gerai, kad yra - nes tokie puikūs tekstai iš viso to gimsta.
/avys
Migrante, džiugu. :) Nors aš čia laikinam, nežinau, kaip tas santykis su kalbom keisis, ar susidėlios kas nors į savo vietas.
ReplyDeleteAvys, pernelyg Jūs man geros. :) Labai džiaugiuosi, kad įdomu. Ir laukiu tavo tekstų.
Ačiū, kad skaitot.
ir man taip pat. šnekėti lietuviškai darosi taip keista, nors mąstau vis dar ne angliškai.
ReplyDelete[ir pamažu suvokiu, kad, nepaisant visko, nepaisant jaunatvinio "noriu visur važiuot, visur pagyvent, visko patirt", noriu, kad mano vaikai augtų Lietuvoj.]
aha, Tylumoj, ir aš tą patį pamažu suvokiu :)
ReplyDeleteJautri tema. Proz, gražios tavo įžvalgos :) Man tai didelė trauma dėl gimtosios kalbos, kurios niekaip nenoriu paleisti, atskirti savęs nuo jos. Jau metus vyksta kova, esu čia tarp vietinių ir bendrauju tik itališkai ir kas kartą jaučiu nepatogumą, nes atrodo, jog mano balsu kalba kažkas kitas, jog dalis manęs yra tarsi už grotų ir niekaip negali išsivaduoti, tik svetimų žodžių pagalba iškišti į laisvę rankas, kojas, galvą. Ir baisiausia, jog tai nesusiję su geru kalbos mokėjimu, tai kažkas pamatinio, matyt, baisus nenoras, kaip tu čia rašei, nutraukti tą bambagyslę :))
ReplyDelete