gegužiškas pavasaris

Neįtikėtina – kartoju mintyse ir keliauju džiūgaudama Udinės gatvėmis. Lyg pabudau iš sapno, tik ne taip, kaip dažniausiai būna – iš gražių vietų į nuobodų, rutinišką gyvenimą. Atvirkščiai! Šiandien pas mus atėjo jei dar ne vasara, tai bent jau gegužiškas pavasaris – tas, kuris peri gegužiukus – tokie padarai, kurie atsiranda neaišku iš kur, neaišku kada, spurda galvoje, plazdena plaštakėmis. Saulė tvieskia į akis, bet vis dėlto sugebu įžiūrėti virš aikštės šalia namų pakibusį elektroninį termometrą: +20. Gatvės kvepia Roma, karštomis vasaros naktimis ir atostogomis. Lūpos jaučia nuotykių skonį. Italai atvirto į italus – šypsosi,vaikštinėja neskubėdami ir pasišvilpiniuodami, valgo ledus. Aikštės plazda nuo žmonių, jų juoko, vaikų šūksnių, iš tolumos atvilnijančios gyvos muzikos. Jausmas lyg pirmą dieną atvykus į Italiją, pernakvojus Mestrės viešbutėly ir ryte atvėrus langines į žydrą, saulės nutviekstą dangų. Kaip tąsyk nusigavus į Venecijos traukinių stotį vėl pastebiu šitus gražius žmones, lyg nužengusius nuo prabangaus podiumo ar iš gero europietiško kino. Juk ir savoj šalyje kartais gali susilažinti, kad šitie tai tikrai užsieniečiai, jiems net nereikia turėti fotoaparatų. Kartais net gali įvardinti tautybę. Bruožai, kuriuos sunku įvardinti, galima tik intuityviai pajusti, pažymėję visų tautų atstovų veidus. Šitie Vakarų Europos žmonės gerokai kitokie, nei tie, kuriuos esu įpratusi matyti savose gatvėse. Gal todėl ir tokie gražūs, nes vertinga tai, kas reta. 

Vis labiau suprantu, kas suformavo tokį, hm, tarkim santūrų, lietuvių tautos charakterį. Liūdna istorija ir atšiaurus klimatas.