Šeštadienio vakaras. Gurkšnoju Torre Pietraia, vino da tavola, ir verčiuosi per paskaitas užsirašytus nežinomus itališkus žodžius. (Mokytis šeštadienio vakarą. Nuspręsti, kad vyno jau užtenka, ir likusį padėti į šaldytuvą. Grįžti anksčiausiai iš viso buto, ir mintyse pamoralizuoti, kad nereikėjo jiems tiek gerti. Eiti miegoti dvyliktą, o ne trečią. So not me. Sakiau, kad į Erasmus skirtingai, nei kiti, važiuoju PAILSĖTI nuo vakarėlių. In your face, kas netikėjot!)
Čia vynas ir mokslai derinasi. Čia vynas derinasi prie bet ko. Nuovargis – tai amžinas, nenutrūkstantis Italijos jausmas. Nuovargis einant miegoti, nuovargis pabudus. Nuovargis po kelionės, nuovargis nieko neveikus. Nesuprantu, kas čia yra. Kitoks klimatas, pavasaris, emocijų amplitudės? Nuo nuo nuo, nuovargis ir vynas, pakeitę kadaise rudenį S. filologyne minėtus amžiną šaltį ir miego troškimą. Čia vynas net kažkoks lyg nealkoholinis, lyg arbata kasvakar, ir tik itin retais rytais jis visgi prisimena alkoholinę savo prigimtį ir švelniai pažnaibo galvą.
No comments:
Post a Comment